Mano kelionė po Malavį

By in Kelionės užsienyje on 2018 liepos 15

Mano kelionė po Malavį

Teko pabuvoti šioje nuostabioje Afrikos šalyje, todėl nutariau parašyti trumpa apžvalgą. Į šią šalį skridau vasario mėnesį, kuomet Lietuvoje buvo 15 laipsnių šalčio, o Malavyje  35 laipsniai šilumos. Taigi, įsivaizduojate, koks temperatūrų skirtumas. Skrydis Vilnius – Londonas (Heathrow oro uostas) neprailgo, bet užtai skrydis Londonas – Lilongvė – Blantyras buvo gerokai ilgesnis – su persėdimu teko keliauti net 18 valandų. Tik atskridus į  Malavio sostinę Lilongvę, vos išlipus iš lėktuvo į veidą tvoskė 35 laipsnių drėgme persunktas karštis. Jau po penkių minučių kūnas žliaugė nuo prakaito.  Įdomu tai, kad šioje mažoje valstybėlėje pasiekiami rekordiniai karščiai, nors pati šalis nėra nusėta dykumomis. Atvykau vasario mėnesį, kuomet šalyje lietingasis periodas – jis tęsiasi nuo lapkričio iki balandžio mėnesio. Naktimis pildavo kaip iš kibiro, bet dienos būdavo dažniausiai sausos ir labai karštos. Tekdavo slėptis nuo karščio po kiekvienu šešėliu.

Taip jau sutapo, kad Malavyje aplankiau seną bičiulį, kuris dirbo vietinėje mokykloje mokytoju. Teko su juo pervažiuoti visą Malavį skersai ir išilgai. Malavis – tai ilga ir siaura šalis Afrikos pietrytinėje dalyje, besidriekianti iš šiaurės į pietus daugiau nei 1000 kilometrų. Nors plotu Malavis beveik dvigubai didesnis už Lietuvą, tačiau jis yra viena mažiausių Afrikos šalių, iš visų pusių suspausta trijų gigančių  – Tanzanijos (šiaurėje ir rytuose), Mozambiko (rytuose, pietuose ir pietvakariuose) ir Zambijos (vakaruose).

Kuo išskirtinė ši šalis?

Malavis – tai šalis, neturinti išėjimo į jūrą, tačiau esanti prie ramių Malavio (Njasos) ežero vandenų. Šis ežeras driekiasi Didžiojo Rifto slėniu rytinėje šalies dalyje. Jo ilgis beveik 600, o plotis – 80 kilometrų. Tai yra trečias pagal dydį Afrikos ežeras. Malavyje yra 11 nacionalinių parkų, kuriuose saugoma viskas, – pradedant drambliais ir baigiant orchidėjomis. Malavis sužavėjo nuostabiu kraštovaizdžiu, gyvūnija ir augalija. Krištolinio skaidrumo švariuose Malavio ežero vandenyse yra didžiausia pasaulyje akvariumų žuvelių populiacija. Automobiliu keliavome palei šį ežerą beveik 600 kilometrų. Teko maudytis šiame ežere ir įdomu tai, kad tuo metu kalbėta, kad iš šio ežero išgaudytos beveik visos žuvys. Ežeras nebuvo ilgai įžuvinamas, o žvejyba vertėsi labai daug prie ežero gyvenančių žmonių, todėl žuvų ištekliai nuseko. Buvo susidurta su įžuvinimo problema.
Kaip ten bebūtų pats ežeras paliko neišdildomą įspūdį. Švarus, gaivus vanduo tvoskiant 35 laipsnių karščiui yra tikras išsigelbėjimas, ypač dieną.
Vietiniai gyvenantys šalia ežero organizuoja nardymo pamokas ir netgi turi puikių vietų, kur galima pamatyti išties retų žuvų, bet mes deja šios atrakcijos nespėjome išbandyti, užtai vakare matėme kaip žvejai traukia tinklą iš ežero – buvo tikrai smagu stebėti. Beje, maudantis Malavio ežere galima užsikrėsti kažkokia bakterija, kuri atsiranda dėl to, kad vietiniai tiesiog šlapinasi tiesiai ežere, bet apie tai sužinojau tik išsimaudęs. Gerai, kad toji bakterija neprisikabino, kitaip būtų buvę riesta.

Gyventojai

Malavio gyventojai, ypač tolimesniuose kaimuose, į baltuosius atvykėlius reagavo tikriausiai taip kaip lietuviai reaguotų pamatę ufonautą. Mes jiems buvome tarsi retas „gyvūnas“. Vaikai iškart apspisdavo prašydami saldainių, pinigų ir pan. Suaugę negalėdavo atplėšti akių. Turguje pamatę baltąjį visi kainas užkeldavo trigubai, keturgubai, todėl išmokau derėtis, nors labai to nemėgstu, bet ten buvau priverstas. Susidarė įspūdis, kad į baltąjį juodukai žiūri kaip į pinigų spausdinimo mašiną, nes dažnai susidurdavau su požiūriu, kad jeigu esi baltasis – tuomet tikrai turtingas. Jiems nė motais, kad Lietuvoje uždirbu nedaug. Esu baltasis, tuo viskas pasakyta. Tas vėliau pradėjo gerokai erzinti, nes bendraudamas su juodukais nuolat jautiesi kaip melžiama karvė.

Įspūdžiai

Malavis yra viena iš prasčiausiai išsivysčiusių pasaulio šalių, dauguma gyventojų dirba žemės ūkyje, augina kukurūzus, ryžius medvilnę, bulves. Važiuodami keliu matydavome ne vieną arbatos arba cukranendrių plantaciją. Aplankėme ne vieną kaimelį ir miestelį, patyrėme daug įspūdžių. Vienas iš nemaloniausių – teko nakvoti kaimo trobelėje – drėbta iš molio. Naktis buvo siaubinga, nes visą naktį gretimoje patalpoje verkė vienas iš aštuonių vaikų, puolė uodai, buvo kieta miegoti (miegojome ant paprasčiausios aslos, kambaryje jokio elektros, vandens, ir pan). Bet užtai dabar galiu pasigirti, kad nakvojau tikroje Malavio kaimo troboje. Beje, atsidėkodami už nakvynę vietiniams nupirkome dvi vištas, kurias vėliau su pasigardžiavimu kartu su visa šeima sušveitėme.   Jiems tai buvo labai netikėta, nes mėsą jie valgo tik per svarbias šventes, kartais du kartus į metus, o dažniausiai valgo kukurūzų košę, jų kalboje vadinamą „nsima“. Tos košės teko dažnai valgyti, beje kažkuo ji man priminė manų košę, gal kiek rupesnė. Dėl sriubų nepamenu, bet man atrodo, kad skaniausios sriubos – lietuviškos.

Iš esmės pati viešnagė Malavyje man buvo visiškai kitokia nei visos kitos mano kelionės, nes keliaudavome be gido ir kelyje laukiantys netikėtumai labiausiai ir įstrigo. Vienas iš jų, kurį norėčiau paversti patarimu – mėsą pirkite tik didelėse parduotuvėse su veikiančiais šaldytuvais. Prieš pat išvykstant smarkiai apsinuodijau užvalgęs neaiškios kilmės mėsos. Grįžęs į Lietuvą dar kokį mėnesį turėjau problemų su virškinimu. Hepatitas A, B, cholera ir panašios su higienos nesilaikymu susijusios ligos ten yra dažnas svečias. Prieš vykstant teko skiepytis nuo įvairių ligų, paklojau 150 eurų, bet be skiepų paso į šalį turistai neįleidžiami. Beje uodai Malavyje perneša maliariją. Ačiū Dievui, šio gėrio patirti neteko. Tai tiek apie šią šalį.

Mano kelionė po Malavį
5 (100%) 1 vote

Comments are closed.